TAMSOS SIELOS LAIKAS – NAKTIS
Apie vaiduoklius, šmėklas, poltergeistus ir bildukus kalbantys žmonės prasitaria, kad jie visi myli tamsą. Ar tai iš tikro yra tiesa?
Galintys matyti energetines būtybes tai paneigs, nes jos matomos ir dieną. Tačiau kai kurios tikrai pasirodo tik naktimis. Todėl, kad jos visos labai skirtingos, nes ir kūnuose esančios sielos taip pat skiriasi savo kilme, tobulėjimo pakopa, bei branda žemėje. Kiekviena tamsos pasaulio būtybė yra ypatinga. Vienos jų niekada nebuvo žmonėmis žemėje, kitos taip ir liko tarp dviejų pasaulių. Pastarosios tikrai buvo kažkada žmonėmis, bet, gyvendamos netinkamą gyvenimą žmogaus kūnuose ir sunaikinusios jį, liko tarp „dangaus“ ir „žemės“. Vargu ar tokie žmonės ir dabar skaitys šias eilutes. Pažinę gyvenimo taisykles už „ribos“, gal būt, galėtų padėti savo sieloms, kad jos ateityje pakiltų į savo pasaulį. Labai gaila matyti žalojamą jaunimą narkotikais. Jaunas žmogus linkęs prieštarauti, todėl sunku jam padėti. Sužalotos smegenys neleidžia bręsti sielos kosminiams kūnams, kurie po fizinio kūno mirties turi pastarąją apsaugoti ir pakelti į atitinkamą išmatavimą.
Jeigu pažeisime būsimo paukštelio kiaušinio lukštą, - jis žus, taip ir neišvydęs šios nuostabios planetos, nepatirs viso to mokymo, kurį suteikia mūsų pasaulis. Taip nutinka ir su mūsų kūnuose esančiomis sielomis. Jei nuolatos traumuojame smegenų energetiką: vartojame daug svaigalų, narkotinių medžiagų, tokioms sieloms iškyla grėsmė net jų išlikimui. Žmonės, galintys matyti energetinius kūnus, visada blogai pasijaučia kapinėse, nes ten daug tokių, kurie seniai pamiršo, kas esą. Tai dvasios, nežinančios: ar jie žmonės, ar ne, nes aplinkos suvokimas būna išlikęs žemės lygmenyje. Jos blaškosi apie savo kapavietę gana griežta trajektorija, nes ir „ten“ egzistuoja „ribos“. Bet tikrai nenoriu nuliūdinti ir įskaudinti žmonių, kurių artimieji yra mirę, nes yra ir tokių sielų, kurios seniai laimingos „šildosi“ šviesos pasauliuose. Tik kyla klausimas - kodėl vienos žmonių sielos pasiekia šviesą, o kitos - ne?
Jei sieksi šviesos būdamas gyvas, tikrai rasi ją ir po mirties. Tam, kuriam „šviesa“ žemėje yra svaigaluose, pyktyje, blogyje, tikrai suras ją „ten“ tokią pat, kokią ir čia turėjo. Sielos, kažkada gyvenusios tarp mūsų, buvusios žmonėmis, nesibijo dienos šviesos. Netinkamas gyvenimo būdas, atėmęs galimybę subręsti sielai, pasmerkė ją likti žemės išmatavime. Neatsiskyrusi nuo didžiojo astralinio kūno, tokia siela lieka žemiškuoju sąmoningumu ir kūno atvaizdu. Todėl ją vadiname „šmėkla“ arba vaiduokliu. Bet jie nėra pavojingi nei mūsų sieloms, nei kūnams. Kur kas baisesni yra nakties valdovai.
Neegzistuoja vien gėris ar blogis, kaip neegzistuoja vien balta ar juoda. Lygybė - vienas iš Visatoje egzistuojančių dėsnių. Kaip „gimsta“ sielos šviesos pasaulyje, taip jos „gimsta“ ir tamsos pasaulyje. Tik tamsos pasaulyje „gimusios“ sielos neįsikūnija į žmogaus kūną, nes tai neleidžia žemės prigimtis. Jei neliktų šviesos, atsirastų juodų sielų žmonių kūnuose. Bet, laimei, to nėra. Todėl visos tamsoje užgimusios sielos ir lieka „tamsoje“. Bet tamsos jėgos skverbiasi į šviesos pasaulį ir į mūsų žemę. Jos užvaldo šviesos vaikus, mūsų sielas. Tamsos pasaulis taip pat turi savo Valdovą, kuris Šviesos pasaulyje vadinamas - Aukščiausiuoju Protu ir Siela, o žmonių vadinamas Dievu. Apie tamsos Valdovą nenoriu daug kalbėti, nes mano kelias - eiti tik į Šviesą ir su Šviesa. O apie blogį galima tik įspėti. Mano tobulėjimo kelias lėmė kalbėti apie šias tiesas, bet jos tikrai man nemielos. Aš nenoriu pažinti tamsos pasaulio, kaip ir nelinkiu to jums. Saugokitės, nes jis tikrai pragaištingas mūsų sieloms. Noriu įspėti jaunimą, kad nesižavėtų satanizmu ir nežaistų su šio pasaulio jėgomis. Kai jums tai pabos jūs tikrai negalėsite iš jo pasitraukti. Tamsos sielos laukia tinkamo laiko - nakties, nes būtent tada atsiveria jų energetiniai kanalai. Šviesa joms - priešas, nes ji per daug aktyvi savo energetika. Mes gyvename laikmetyje, kai keičiasi visos vertybės. Pati didžiausia iš jų yra žmogaus kūne esanti Siela. Saugokime ją, nes kitos neturėsime. Kūną pakeisime dar ne kartą, bet sunaikinę save iš vidaus, sunyksime amžiams. Kol kas mes vertiname tik tai, ką apčiuopiame - daiktus, bet patikėkite, žmogaus gyvenimas lyg deganti žvakė, kuri greitai užgęsta. O tikrosios vertybės - ne daiktai ir ne jų kiekis, nes po mirties jie tampa nereikalingais nei kūnui, nei sielai. Tenka sutikti jaunus žmones, kurie į rimtus dalykus žiūri juokaudami. Vieni žaidžia „vergulėmis“, kiti užsiima spiritizmu. Pakalbinti jaunuoliai sakosi, kad susigundė tokiais žaidimais iš smalsumo.
Kuriasi įvairų tikėjimą išpažįstančios sektos. Jas pamėgo tie žmonės, kuriems norisi bendravimo, santykių paprastumo ir, žinoma, išsivadavimo iš savo kaltės. Apie įvairias religijas ir jų įtaką žmonėms tegul kalba specialistai. Aš noriu pastebėti tik tai, kad žmogui trūksta šilumos ir supratimo, ko dabar jau negali gauti kai kuriose bažnyčiose. Todėl yra „laisva“ dirva, kurioje sudygsta „piktžolės“. Viena iš jų labai pikta – tai satanizmas. Visas taisykles tokioje sektoje sukuria žmogus, bet jo siela tikrai priklauso velniui. Tik aš galvoju, ar tikrai tas žmogus ir jo palydovai yra tikri tuo, kad garbina „šėtoną“. Paprastai jie tarnauja blogiui žemėje, pasmerkdami visiems laikams savo sielą pilkai ir lipniai masei, iš kurios ateityje niekada neišeis, nes to reikia šėtonui. Jo užduotis ir yra kuo daugiau sunaikinti sielų žemėje, kad galėtų įsitvirtinti platesnėse Visatos valdose. Yra naivu tikėtis šėtoniško gyvenimo po mirties, nes jis- tai susinaikinimas. Žemėje dabar kovoja dvi jėgos, viena jų tikrai priklauso „šėtonui“. Nei viena žemės kūne esanti siela nepateks į šėtono „rojų“, ji susinaikins pati, nes blogis ją suardys iš vidaus, lyg obuolyje esantis kirminas. Dabar ypatingai matomas blogio pasireiškimas mūsų planetoje. Daugelį įvykių galime paaiškinti, bet yra tokių klausimų, į kuriuos mums niekas negali atsakyti. Nenoriu smulkiai vardinti blogybių, bet jos nėra tik kosminės kilmės. Daug blogio liejasi iš žmonių ir per žmones. Tie, kurie kelią pasirinko žengti su šviesa, tikrai susikauna ir su blogio pranašais. Visada yra galimybė padėti tam, kuris pasimetė „tiesose“. Tik bėda tame, kad tos tiesos kiekvienam iš mūsų atrodo tikriausiomis. Visatoje yra paslapčių, kurioms atskleisti prireiks nemažai laiko. Tačiau gyventi reikia taip, kaip norėtumei savo svajonėse. Ir jei svajonės yra piktos, tai susirūpinkite savo vidumi, nes gali būti, kad jį seniai valdo blogio „broliai“. Pagalvokite, ar seniai grožėjotės patekančia saule, ar teko palydėti ją, o gal skubėdami pamiršote, kad ji iš viso yra. Ar visada skubėdamas laimi? Kokia jūsų svajonė, o gal seniai jos nebėra? Kokia šio gyvenimo prasmė, ko tikėjotės iš jo? Pamąstykite dabar, o ne rytoj, nes nė vienas nežinote, ar jis bus...
Blogio valdovas yra stiprus savo jėga. Jo pavaldiniai ateina įvairiomis išraiškos formomis į žmonių gyvenimus. Viena tokių blogio sėklų - juodieji magai. Šie žmonės puikiai žino, kas jų laukia po kūno mirties. Jie negali išeiti į „sielų“ pasaulį, nes ten pateks į pilką masę, iš kurios niekada nepasišalins. Taip nustos augti ir tobulėti savo energetiniu kūnu. Todėl dar būdami žemėje, jie susiranda „mokinius“, kuriems patiki visas „dvasių“ pasaulio paslaptis mainais už tai, kad mokinys maitins savo mokytoją savo ir kitų žmonių energija. Tam paprastai ir yra naudojami įvairūs ritualai, kurių metu „siurbiama“ energija mirusio mokytojo sielai. Tokiu būdu tokio mokytojo siela išliks tarp savo žemiškųjų gentainių tol, kol atgims į naują tos pačios žmonių genties palikuonį. Apie jo atgimimą žinos mokinys, kuris labai kruopščiai stebės tokios sielos įsikūnijimą. Atrodo, kad tai neįmanomi dalykai, tačiau jie vyksta. Dabartinėje visuomenėje tai labai slepiama. Sutikau ne vieną „aiškiaregį“, kuris galvoja esąs „dievu“. Tai žmonės, suklaidinti savo vidaus, kuris jiems visada sako, jog yra visų stipriausias ir galingiausiais. Mano mokyme gyvuoja tokia nuostata: mylėk žmogų, padėk jam ir būk su juo tada, kai to negali padaryti niekas... Apie mūsų jėgas turi kalbėti kitų, o ne mūsų pačių lūpos. Svarbi pagalba, o ne pasinaudojimas ja.
Akylus žmogus pamatys juoduosius pranašus, nes aš juos įvardinau. Tiems, kurie dar nesupratote - kas jie tokie, linkiu būti atsargiems, nes jų tikrai daug ir jie šalia. Blogis ir gėris visais laikais buvo ir bus šalia vienas kito. Kurio iš jų bus daugiau, priklausys nuo mūsų pačių. Tik suvokę, kad mirtis - tai gyvenimo tąsa, galėsime patikėti gėriu ir meile, kurio derinys - Šviesa...
Galintys matyti energetines būtybes tai paneigs, nes jos matomos ir dieną. Tačiau kai kurios tikrai pasirodo tik naktimis. Todėl, kad jos visos labai skirtingos, nes ir kūnuose esančios sielos taip pat skiriasi savo kilme, tobulėjimo pakopa, bei branda žemėje. Kiekviena tamsos pasaulio būtybė yra ypatinga. Vienos jų niekada nebuvo žmonėmis žemėje, kitos taip ir liko tarp dviejų pasaulių. Pastarosios tikrai buvo kažkada žmonėmis, bet, gyvendamos netinkamą gyvenimą žmogaus kūnuose ir sunaikinusios jį, liko tarp „dangaus“ ir „žemės“. Vargu ar tokie žmonės ir dabar skaitys šias eilutes. Pažinę gyvenimo taisykles už „ribos“, gal būt, galėtų padėti savo sieloms, kad jos ateityje pakiltų į savo pasaulį. Labai gaila matyti žalojamą jaunimą narkotikais. Jaunas žmogus linkęs prieštarauti, todėl sunku jam padėti. Sužalotos smegenys neleidžia bręsti sielos kosminiams kūnams, kurie po fizinio kūno mirties turi pastarąją apsaugoti ir pakelti į atitinkamą išmatavimą.
Jeigu pažeisime būsimo paukštelio kiaušinio lukštą, - jis žus, taip ir neišvydęs šios nuostabios planetos, nepatirs viso to mokymo, kurį suteikia mūsų pasaulis. Taip nutinka ir su mūsų kūnuose esančiomis sielomis. Jei nuolatos traumuojame smegenų energetiką: vartojame daug svaigalų, narkotinių medžiagų, tokioms sieloms iškyla grėsmė net jų išlikimui. Žmonės, galintys matyti energetinius kūnus, visada blogai pasijaučia kapinėse, nes ten daug tokių, kurie seniai pamiršo, kas esą. Tai dvasios, nežinančios: ar jie žmonės, ar ne, nes aplinkos suvokimas būna išlikęs žemės lygmenyje. Jos blaškosi apie savo kapavietę gana griežta trajektorija, nes ir „ten“ egzistuoja „ribos“. Bet tikrai nenoriu nuliūdinti ir įskaudinti žmonių, kurių artimieji yra mirę, nes yra ir tokių sielų, kurios seniai laimingos „šildosi“ šviesos pasauliuose. Tik kyla klausimas - kodėl vienos žmonių sielos pasiekia šviesą, o kitos - ne?
Jei sieksi šviesos būdamas gyvas, tikrai rasi ją ir po mirties. Tam, kuriam „šviesa“ žemėje yra svaigaluose, pyktyje, blogyje, tikrai suras ją „ten“ tokią pat, kokią ir čia turėjo. Sielos, kažkada gyvenusios tarp mūsų, buvusios žmonėmis, nesibijo dienos šviesos. Netinkamas gyvenimo būdas, atėmęs galimybę subręsti sielai, pasmerkė ją likti žemės išmatavime. Neatsiskyrusi nuo didžiojo astralinio kūno, tokia siela lieka žemiškuoju sąmoningumu ir kūno atvaizdu. Todėl ją vadiname „šmėkla“ arba vaiduokliu. Bet jie nėra pavojingi nei mūsų sieloms, nei kūnams. Kur kas baisesni yra nakties valdovai.
Neegzistuoja vien gėris ar blogis, kaip neegzistuoja vien balta ar juoda. Lygybė - vienas iš Visatoje egzistuojančių dėsnių. Kaip „gimsta“ sielos šviesos pasaulyje, taip jos „gimsta“ ir tamsos pasaulyje. Tik tamsos pasaulyje „gimusios“ sielos neįsikūnija į žmogaus kūną, nes tai neleidžia žemės prigimtis. Jei neliktų šviesos, atsirastų juodų sielų žmonių kūnuose. Bet, laimei, to nėra. Todėl visos tamsoje užgimusios sielos ir lieka „tamsoje“. Bet tamsos jėgos skverbiasi į šviesos pasaulį ir į mūsų žemę. Jos užvaldo šviesos vaikus, mūsų sielas. Tamsos pasaulis taip pat turi savo Valdovą, kuris Šviesos pasaulyje vadinamas - Aukščiausiuoju Protu ir Siela, o žmonių vadinamas Dievu. Apie tamsos Valdovą nenoriu daug kalbėti, nes mano kelias - eiti tik į Šviesą ir su Šviesa. O apie blogį galima tik įspėti. Mano tobulėjimo kelias lėmė kalbėti apie šias tiesas, bet jos tikrai man nemielos. Aš nenoriu pažinti tamsos pasaulio, kaip ir nelinkiu to jums. Saugokitės, nes jis tikrai pragaištingas mūsų sieloms. Noriu įspėti jaunimą, kad nesižavėtų satanizmu ir nežaistų su šio pasaulio jėgomis. Kai jums tai pabos jūs tikrai negalėsite iš jo pasitraukti. Tamsos sielos laukia tinkamo laiko - nakties, nes būtent tada atsiveria jų energetiniai kanalai. Šviesa joms - priešas, nes ji per daug aktyvi savo energetika. Mes gyvename laikmetyje, kai keičiasi visos vertybės. Pati didžiausia iš jų yra žmogaus kūne esanti Siela. Saugokime ją, nes kitos neturėsime. Kūną pakeisime dar ne kartą, bet sunaikinę save iš vidaus, sunyksime amžiams. Kol kas mes vertiname tik tai, ką apčiuopiame - daiktus, bet patikėkite, žmogaus gyvenimas lyg deganti žvakė, kuri greitai užgęsta. O tikrosios vertybės - ne daiktai ir ne jų kiekis, nes po mirties jie tampa nereikalingais nei kūnui, nei sielai. Tenka sutikti jaunus žmones, kurie į rimtus dalykus žiūri juokaudami. Vieni žaidžia „vergulėmis“, kiti užsiima spiritizmu. Pakalbinti jaunuoliai sakosi, kad susigundė tokiais žaidimais iš smalsumo.
Kuriasi įvairų tikėjimą išpažįstančios sektos. Jas pamėgo tie žmonės, kuriems norisi bendravimo, santykių paprastumo ir, žinoma, išsivadavimo iš savo kaltės. Apie įvairias religijas ir jų įtaką žmonėms tegul kalba specialistai. Aš noriu pastebėti tik tai, kad žmogui trūksta šilumos ir supratimo, ko dabar jau negali gauti kai kuriose bažnyčiose. Todėl yra „laisva“ dirva, kurioje sudygsta „piktžolės“. Viena iš jų labai pikta – tai satanizmas. Visas taisykles tokioje sektoje sukuria žmogus, bet jo siela tikrai priklauso velniui. Tik aš galvoju, ar tikrai tas žmogus ir jo palydovai yra tikri tuo, kad garbina „šėtoną“. Paprastai jie tarnauja blogiui žemėje, pasmerkdami visiems laikams savo sielą pilkai ir lipniai masei, iš kurios ateityje niekada neišeis, nes to reikia šėtonui. Jo užduotis ir yra kuo daugiau sunaikinti sielų žemėje, kad galėtų įsitvirtinti platesnėse Visatos valdose. Yra naivu tikėtis šėtoniško gyvenimo po mirties, nes jis- tai susinaikinimas. Žemėje dabar kovoja dvi jėgos, viena jų tikrai priklauso „šėtonui“. Nei viena žemės kūne esanti siela nepateks į šėtono „rojų“, ji susinaikins pati, nes blogis ją suardys iš vidaus, lyg obuolyje esantis kirminas. Dabar ypatingai matomas blogio pasireiškimas mūsų planetoje. Daugelį įvykių galime paaiškinti, bet yra tokių klausimų, į kuriuos mums niekas negali atsakyti. Nenoriu smulkiai vardinti blogybių, bet jos nėra tik kosminės kilmės. Daug blogio liejasi iš žmonių ir per žmones. Tie, kurie kelią pasirinko žengti su šviesa, tikrai susikauna ir su blogio pranašais. Visada yra galimybė padėti tam, kuris pasimetė „tiesose“. Tik bėda tame, kad tos tiesos kiekvienam iš mūsų atrodo tikriausiomis. Visatoje yra paslapčių, kurioms atskleisti prireiks nemažai laiko. Tačiau gyventi reikia taip, kaip norėtumei savo svajonėse. Ir jei svajonės yra piktos, tai susirūpinkite savo vidumi, nes gali būti, kad jį seniai valdo blogio „broliai“. Pagalvokite, ar seniai grožėjotės patekančia saule, ar teko palydėti ją, o gal skubėdami pamiršote, kad ji iš viso yra. Ar visada skubėdamas laimi? Kokia jūsų svajonė, o gal seniai jos nebėra? Kokia šio gyvenimo prasmė, ko tikėjotės iš jo? Pamąstykite dabar, o ne rytoj, nes nė vienas nežinote, ar jis bus...
Blogio valdovas yra stiprus savo jėga. Jo pavaldiniai ateina įvairiomis išraiškos formomis į žmonių gyvenimus. Viena tokių blogio sėklų - juodieji magai. Šie žmonės puikiai žino, kas jų laukia po kūno mirties. Jie negali išeiti į „sielų“ pasaulį, nes ten pateks į pilką masę, iš kurios niekada nepasišalins. Taip nustos augti ir tobulėti savo energetiniu kūnu. Todėl dar būdami žemėje, jie susiranda „mokinius“, kuriems patiki visas „dvasių“ pasaulio paslaptis mainais už tai, kad mokinys maitins savo mokytoją savo ir kitų žmonių energija. Tam paprastai ir yra naudojami įvairūs ritualai, kurių metu „siurbiama“ energija mirusio mokytojo sielai. Tokiu būdu tokio mokytojo siela išliks tarp savo žemiškųjų gentainių tol, kol atgims į naują tos pačios žmonių genties palikuonį. Apie jo atgimimą žinos mokinys, kuris labai kruopščiai stebės tokios sielos įsikūnijimą. Atrodo, kad tai neįmanomi dalykai, tačiau jie vyksta. Dabartinėje visuomenėje tai labai slepiama. Sutikau ne vieną „aiškiaregį“, kuris galvoja esąs „dievu“. Tai žmonės, suklaidinti savo vidaus, kuris jiems visada sako, jog yra visų stipriausias ir galingiausiais. Mano mokyme gyvuoja tokia nuostata: mylėk žmogų, padėk jam ir būk su juo tada, kai to negali padaryti niekas... Apie mūsų jėgas turi kalbėti kitų, o ne mūsų pačių lūpos. Svarbi pagalba, o ne pasinaudojimas ja.
Akylus žmogus pamatys juoduosius pranašus, nes aš juos įvardinau. Tiems, kurie dar nesupratote - kas jie tokie, linkiu būti atsargiems, nes jų tikrai daug ir jie šalia. Blogis ir gėris visais laikais buvo ir bus šalia vienas kito. Kurio iš jų bus daugiau, priklausys nuo mūsų pačių. Tik suvokę, kad mirtis - tai gyvenimo tąsa, galėsime patikėti gėriu ir meile, kurio derinys - Šviesa...
Regina Dirkstienė 2005.09.04
Susiję puslapiai:
