Siela - tai energetinis kūnas. Ją supa didysis astralinis ir mažasis astralinis kūnai. Visų jų junginys vadinamas Dvasia. Sielos tobulėjimas priklauso nuo astralinių kūnų.

    Kaip tobulėja sielos? Sielos kūnas - tai neriboto kiekio informacijos bazė. Ji mūsų praeitis, mūsų ateitis. Siela sudaryta iš ypatingų elementų, tai nėra šalia esanti energija. Jos visa struktūra yra gyvas organizmas, į kurį „įsirašo“ viskas, ką mes patiriame. Pati jos „širdis“ atrodo kaip energetinis kamuolys, tačiau ją supa ir saugo dvasinis kūnas, tai - mažasis astralas. Šį kūną siela užaugina atsiskyrusi nuo savo „ankštinės brokulės“, kurioje ji brendo su savo gentainėmis. Atsiskyrusi nuo seserų ir brolių, siela pradeda brendimo ir tobulėjimo kelią, nes to reikalauja jos vidinė struktūra. Savo judėjimo trajektoriją ji žino, nes ją veda jos pačios turima jėga, kuri ir nurodo jai ateitį. Taip prasideda sielos tobulėjimo kelias. Į savo plotmę ji sugrįš po daug laiko, nes tai būtina sąlyga jai augti. Mažasis astralinis kūnas tampa jos kūno dalimi ir jau niekada nuo jos neatsiskiria. Tai lyg mūsų kūnus dengianti oda.

    Siela neturi lyties, bet ją turi jos didysis astralinis kūnas, kurį ji įgauna su fiziniu kūnu. Susijungus trims kūnams: sielai, mažajam ir didžiajam astralui, gimsta naujas kūnas – Dvasia, o jai susijungus su fiziniu kūnu - gimsta Žmogus. Dvasinis kūnas panašus į fizinį, tik yra energetinis. Didysis astralinis kūnas keičiasi su kiekvienu nauju persikūnijimu. Todėl keičiasi ir Dvasios lytis. Kai kurie žmonės, būdami transo būsenoje, mato save vyro ar moters vaidmenyje. Lytį jiems suteikia kūnas, kuriame tuo tarpu būna siela. Tačiau pati siela niekada nesikeičia lytimi, keičiasi tik jos išorinis apvalkalas - didysis astralinis kūnas, kuris susiformuoja fizinio kūno dėka ir yra nuolatos kintantis. Šis astralas „sensta“ drauge su kūnu ir „miršta“. Mirus fiziniam kūnui, didysis astralinis kūnas taip pat atskyla nuo jo. Susijungus energetiniams žiedams, tokio kūno dėka siela „išnešama“ į kitą išmatavimą. Tuo metu didysis astralas paprasčiausiai išnyksta, nes naujas sielos brendimo etapas suformuoja naują astralinį kūną, o su juo - naują tobulėjimo formą. Mažasis energetinis kūnas arba mažasis astralas niekada neatskyla nuo sielos, bet jis taip pat kinta.

    Siela su kūne esančiu protu - sąmone kalbasi labai subtiliai. Ji niekada neformuoja minties, tai daro smegenys. Siela tarsi liejasi į savo kūno protą daugiau jausmu nei mintimi. Taip ji „susikalba“ su kūnu. Bet sielos kalbasi ir su kitų kūnų sielomis joms būdinga kalba. Kadangi sielos pagrindinis ryšys su aplinka yra fizinio kūno akys, tai visi kontaktai vyksta per akis. Turbūt yra net toks posakis, kad akys - sielos veidrodis. Kai sutinki žmogų, pakanka pamatyti jo akis ir gali apie jį pasakyti labai daug. O meilė iš pirmo žvilgsnio? Tai nėra tik posakis, nes suradus sau artimą sielą įvyksta momentinis kontaktas, kurio metu abi sielos supranta, jog skirtos viena kitai. Dažnai girdime apie įvairias šmėklas, kurios klaidžioja namuose, senose pilyse ar kapinėse. Tos būtybės yra matomos žmogaus kūno pavidalu. Tai Dvasia , kuri slepiasi energetiniame rūbe, primenančiame žemiškąjį. Tai - kažkada žmogaus kūne buvusi siela. Ji neatsiskyrė nuo didžiojo astralinio kūno ir liko su juo žemės laike. Didysis astralinis kūnas kopijuoja viską, ką turi fizinis kūnas, todėl matoma tokia „šmėkla“ atrodo apsirengusi. Ją galima matyti tais rūbais, kuriais buvo palaidotas kūnas. Nors kiekvienos sielos tikslas - pasiekti savo energetinį pasaulį, bet nutinka ir taip, kad jos lieka žemėje įkalintos savo astralinių kūnų. Jų klajonės gali užsitęsti labai ilgai. Kad sielos patektų ten, kur turi patekti, reikia saugoti jas dar esant kūnuose. Kaip tai padaryti ,aš jau minėjau. Noriu palinkėti stiprybės gyvenant ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu kūnais.

Regina Dirkstienė 2005.08.12